Nov 9, 2013 -    No Comments

Vinis

vinisPrabangaus senovinio namo duris prasiveria ir Algirdas vėl išgirsta plaktuko taukšėjimą rūsyje. Jis puikiai žino tą garsą, kuris pasikartoja tik kartą per kelias savaitės. Tokį triukšmą sukelia iš užsienio grįžęs tėvas. Savaitgalį pabaigs savo medžio „šedevrus“ ir vėl išvažiuos į kaimynines šalis jų pardavinėti. Namuose įsitvyros tyla ir jis vėl galės nevaržomas leisti tėvų pinigus bandydamas atrasti tinkamą modelį savo paveikslui, kuris jau daugiau kaip pusmetį net nepradėtas…

– Verslininkas – nejučiomis pašaipiai burbteli Algirdas ir kaip įprastai kėblina link virtuvės iš slėptuvės po šaldytuvu „pasiskolinti“ tėvų santaupų.

Deja, kažkodėl šiandien motina taip pat „namuose“. Beveik vidurdienis, tačiau abu tėvai tame pačiame pastate, kuris kažkada buvo vadinamas „Namais“. Jis puikiai supranta, į kokią keblią padėtį patenka, tikriausiai jau keletą mėnesių to nebuvo. Todėl apsimesdamas, kad negirdi triukšmo rūsyje bando greitai prasmukti iki šaldytuvo ir kuo greičiau skuosti iš namų. Algirdo planai griūna. Motina sulaiko sūnų tarpduryje:

– Tėvas tavęs jau keletą mėnesių nematė. Užsuk pas jį bent pasisveikinti.

– Gerai, tik palysiu po dušu, pažiūrėk, kaip aš atrodau, negaliu toks eiti – bando išsisukti tikėdamasis bent kiek sušvelninti susitikimą.

– Bus gerai ir taip, negaišk laiko, vėl ilgai jo nematysi.

– Lyg jis norėtų mane matyti… – burbteli ir pripažįsta esąs nugalėtas.

Algirdas puikiai supranta, kad anksčiau ar vėliau vis tiek būtų pakliuvęs į panašią situaciją. Lėtai, lyg sužalotas po karo sliūkina link rūsio durų. Plaktuko taukšėjimas vis garsėja, o jo žingsniai vis lėtėja. Galiausiai visai sustoja. Rūsio durys prasiveria, tačiau tėvas dar to neišgirsta (ar nenori išgirsti). Žingsnis atgal, bet jau per vėlu. Tėvas atsisuka ir nužvelgia sūnų nuo galvos iki kojų: susivėlę, riebaluoti plaukai, kelias savaites neskusta barzda, sudriskę marškiniai nusėti dažų dėmėmis, džinsai kažkada buvę mėlynos spalvos.

– Menininkas – pašaipiai burbteli tėvas ir vėl nusisuka bandydamas įkalti paskutinį vinį į savo jau 5-ajį šiandien beveik pagamintą „Gervės šokį“.

Kad ir kaip abiems būtų nemaloni ši situacija, ją paaštrina šalia Algirdo priartėjusi motina. Ji nusileidžia į rūsį, kažką pašnibžda tėvui į ausį ir grįždama atgal padrąsinamai stumteli sūnų link tėvo. Algirdas „užsideda kaukę“ ir lyg niekur nieko pradeda girti tėvo darbą:

– Koks puikus kūrinys, koks jo pavadinimas, koks čia paukštis?

– Nereikia, žinau, kad nevertini mano darbo. Jau keletą mėnesių gaminu tuos pačius paukščius, tik tu jų nepastebi. Tau jie visi vienodi, nors juk laikai save menininku, turėtum gerą akį turėti ir pastebėti skirtumus. – bando gudrauti tėvas (jie tikrai visi vienodi, nes gaminami tik pardavimui).

– Tai tu nesupranti tikrojo meno, geriau vienas unikalus kūrinys, nei tuzinas reprodukcijų. – įsižeidęs atkerta Algirdas.

– Tu kaip tas vinis įkaltas į supuvusią lentą… – atsidusęs nusisuka tėvas.

– Nesupratau? Visai tie paukščiai tau susuko smegenis!

– Niekada nesistengiau per daug tavęs auklėti, nes tai turėjo būti tavo mamos darbas, tačiau tikriausiai tas „plaktukas“ turėjau būti aš. Pasistenk mane suprasti…

Žmogus, kaip vinis. Plaktukas – tai kas žmogų stumia į priekį. Lenta – gyvenimo kelias. Tėvai, artimieji, aplinkiniai, asmeninės motyvacijos ir t.t. stumia jauną žmogų į priekį. Tai lyg plaktukas kalantis vinį. Kartais parinktas gyvenimo kelias per sunkus – lenta per kieta, todėl reikia stipriau kalti, kad žmogus galėtų sėkmingai įsitvirtinti gyvenime ir eiti teisingu keliu. Kartais plaktukas netinkamai kala (tėvai, artimieji ne visada duoda tinkamus patarimus, nukreipia teisingu keliu), o kartais tiesiog vinis nėra pakankamai tvirtas ir nulinksta – žmogus palūžta dėl įvairiausių asmeninių priežasčių. Bet koks vinis tinkamai kalamas į teisingai parinkta lentą sėkmingai įsitvirtina ir lentą perkalama visiškai tiesiai. Žmogus tvirtai eina pasirinktu keliu ir užtikrintai įsitvirtina gyvenime. Taip visada turėtų būti, bet juk pats supranti, kad net ir geriausiems staliams ne visada pavyksta tinkamai įkalti visus vinis.

Tavo brolis – puikus verslininkas, padeda man Lenkijoje atverti naujus kanalus prekybai. Jis sunkiai, su dideliu spaudimu eina teisingu keliu ir sėkmingai įsitvirtina gyvenime. Tęsia šeimos verslą, turi užtikrintas pajamas, tvirtai laikosi ant kojų ir nesiblaško gyvenime. Lenta kieta, ją sunku perkalti, bet ji tvirtai laiko vinį. Na, o tu… Gal tiesiog per minkštą, patręšusią lentą parinkau… Galbūt bijojau, kad sulinksi, jei per stipriai tave kalsiu į deramą lentą. Gal per mažai tavim pasitikėjau, todėl leidau pačiam pasirinkti norimą kelią visą dėmesį sutelkdamas į tavo brolio ateitį… Ir dabar turim rezultatą – tu skurstantis menininkas, gėda mūsų šeimai. Plaktukas labai lengvai, be didelių pastangų sukalė vinį į patręšusią lentą, kurioje vinis laikosi visai netvirtai. Tai kaip tavo gyvenimas: tikriausiai niekas tau nedarė didesnio spaudimo, niekas per daug nesistengė tau nurodyti teisingo kelio, kalti tave į reikiamą lentą. Todėl dabar blaškaisi supuvusioje lentoje ieškodamas kažkokio modelio, kuris, anot tavęs, turėtų tau atnešti didelę šlovę, kai pagaliau sukurti neregėtą paveikslą. Nors jo tikriausiai niekas niekada ir neregės, nes baigi mūsų santaupas iššvaistyti po klubus ieškodamas mūzos, ar modelio… Kartais jau pats nesuprantu, ar nesistengiu suprasti.

Algirdas keletą minučių susimąstė, galbūt pirmą kartą nuoširdžiai bandė suprasti tėvo žodžius. Galbūt šįkart jam nebuvo „tas pats“. Tačiau jis visada tikėjo, kad yra tikras menininkas, o jo šeima nuklydo nuo tikrųjų vertybių ir iš garsios menininkų šeimos pavardės sukūrė verslą. Juk senelis iš medžio droždavo vienetines skulptūras ir „neštampuodavo“ jų Lenkijos turguose. Tai buvo tikra ir tai išgarsino Gelžbonių pavardę. O dabar… Tik jis vienintelis nors ir savaip, bet dar bando pateisinti savo, kaip garsios menininkų šeimos pavardę. Tik jis kurią tikrą meną, unikalius kurinius nesiekdamas pelno…

Algirdo mintis nutraukė plaktuko trenksmas į paskutinį vinį. Jis buvo galutinai sukaltas ir dar vienas „Gervės šokis“ buvo baigtas. Tėvas nesulaukęs jokio atsakymo vėl atsisuko į sūnų tikėdamasis, kad liko suprastas.

– Galbūt dvejiems vinims vienoje lentoje per mažai vietos, nes kreivas plaktukas kreivai įkalė vinį ir antrajam jau neliko vietos – kaip visada Algirdas nenusileido savo tėvui. Jie vėl nematys vienas kito. Bent jau keletui mėnesiui…



Panašūs įrašai

Turi ką pasakyti? Išreišk savo nuomonę!