Aš ir Knyga

Vaikinas įsitaiso patogioje pozoje ir sėkmingai bando užmigti, bet atsiranda milijonas priežasčių, dėl kurių priverstas pajudėti. Panižo koja, ranka ar kita kūno vieta. Reikia pajudėti ir būtinai pasikasyti, nes kitaip niežulys išvarys iš proto. Staiga pasidaro karšta. Kojomis nevalingai ieško neatrastų ir dar kūno šilumos nesušildytų antklodės kampelių. Atradus vieną iš jų pasikeičia kūno poza, kuri tampa nepatogi… Įsipatogina iš naujo, bet vėl panižo ranka. Kiekvienas judesys neleidžia mintims grimzti gilyn ir išsklaido nors menkiausią miego užuominą. Galiausiai atradus tinkamą kūno pozą bando save priversti nejudėti ir užmigti, nes žino, kad jei pajudės vėl neišvengiamai taps nepatogu.

Sms žinutė

Nelauktai mobilusis telefonas suskamba ir įjungia akinantį apšvietimą, nes atėjo visiškai nelaukta sms žinutė iš šiuo metu nepageidaujamo pašnekovo. Mintimis save keikia, kad neišjungė telefono garso. Smalsumas skatina perskaityti, o išdidumas – apsisukti ant kito šono. Nesvarbu, kuris jausmas nugalės. Galiausiai (perskaičius žinutę arba ne) teks apsisukti ant kito šono, nes išsibudinus užplūsta viskas, prieš ką taip sunkiai kovojo: karštis, niežulys… Apsisukus ant kito šono kyla noras iškišti koją iš po antklodės. Iš pradžių labai maloniai vėsina, o vėliau pasidaro šalta, todėl tenka įtraukti atgal. Taip veltui sugaišta laiką, kuris galėjo būti panaudotas minčių nardinimui į miegą. Jis vėl stengiasi nejudėti ir sėkmingai, bet labai lėtai grimzta į miegą, nepajunta, kaip mintys persipina su vaizdais.

Uodas

Vaikinas mano, kad pavyko sėkmingai užmigti, bet blogiausia dar prieš akis. Išgirsta įkyrų uodo zvimbimą pagal ausį. Akimirksniu išsisklaido visi pasąmonėje regėti vaizdai. Kūną išmuša prakaitas. Klausa įsitempia ir pasijunta aklo žmogaus kailyje. Aplinkui nieko nematai, tik girdisi kažkur tolumoje įkyriai zvimbiantis padaras, kurio šiuo metu labiausiai nekenčia. Labiau už visas pečius slegiančias problemas. Nieko bjauresnio šiuo metu nėra ir negali būti.
Iš pradžių bando gintis. Palenda gyliau po antklode kruopščiai patikrindamas ar visos galūnės saugiai paslėptos. Uodas artėja ir jis tai girdi. Apima baimė, susigūžta po antklode ir “pavojingoje zonoje” lieka tik nosis bei akys. Ausys paslėptos po antklode, todėl neregio “privalumai” dingsta ir po truputi baimė blėsta. Po antklode saugu, bet darosi karšta. Uodo “karo giesmės” nesigirdi, todėl darosi vis drąsiau ir neapsikentus saugumo keliamo šalutinio efekto iškiša koją, atitraukia antklodę nuo galvos.
Neregio klausa vėl suaktyvėja, tačiau nieko nesigirdi. Visiškai nurimsta ir vėl bando užmigti. Kažkur tolumoje lyg per sapną girdisi tylus zyzimas, kurį sėkmingai bando ignoruoti, kol pajunta, kaip nelabasis nutupia jam ant kojos ir akimirksniu užverda kraujas. Pašoka iš lovos ir apgraibomis bando surasti stalinės lempos jungtuką. Ranka netyčia nuverčia nuo stalo pasimaišiusius daiktus, kol pagaliau įjungia apšvietimą. Atrodo, kad šviesa pradėda deginti jo akių rainelę ir akių baltymai pasipuošia raudonomis kraujagyslėmis. Aplinkui beveik nieko nemato, atsisėda ant lovos krašto prisimerkęs lyg turėtų rytietiško kraujo. Po truputi priprasdamas prie galimybės matyti bando akimis atsekti skraidantį kenkėją. Įsidrąsinęs atsistoja ir atidžiai peržvelgęs visą kambarį aptinka nuo jo kraujo išsipūtusį uodą. Lėtai sėlindamas link aukos nepajunta, kaip jo veidą papuošia kraupi žudiko šypsena. Ir štai, pagaliau ta didinga akimirka, kai stulbinančiu greičiu jo delnas pasiekia uodo kūną ir su triuškinančia jėga leidžia jo kambario tapetams paragauti pergalės skonio. Ši akimirka tikriausiai pati laimingiausia per visą vakarą ir jos nesudrums nei kruvinas delnas, nei visam laikui papuoštas tapetas.

Tualetas

Apimtas ekstazės išdidžiai jis eina link lovos, patogiai įsitaiso ir vėl bando užmigti, tačiau po didingos pergalės ne taip lengva nurimti. Mūšio metu daug judėjo, todėl pajunta, kaip kyla noras nusilengvinti. Šįkart pavyksta sėkmingiau įjungti šviesą, nes visi daiktai šalia stalinės lempos jau suguldyti atsitiktine tvarka ant stalo ir šalia jo. Šviesa akių taip nebedegina, tačiau rytietiškas kraujas daro savo ir akys vėl nevalingai susiaurėja. Kelionė link tualeto prasideda gana sėkmingai, kol neįžengia į neapšviestą koridorių ir koja neužkliūna už neaiškios kilmės kliūties. Mintyse susikeikia ir pradeda naudotis rankomis siekdamas lytėjimu nustatyti tikslią savo buvimo vietą bei apčiuopti šviesos įjungimo mygtuką. Deja, vėl užkliūna, tik šįkart už daug didesnės kliūties. Nenumaldomas pyktis ir skausmas užlieja kūną, todėl keiksmai išsprūsta iš lūpų. Garsiai nusikeikęs pasijunta geriau, tačiau skausmas taip greitai nepraeina. Apie jį pamiršta suradęs šviesos mygtuką. Koridorius nušvinta ir jis pamato kliūtis, kurios jį kankino. Jos nebe atrodo tokios baisios…

Laikas keltis

Vaikinas saugiai grįžta atgal į savo kambarį, jaučia palengvėjimą… numušto kojos piršto taip nebeskauda. Prieš eidamas gulti užmeta akį į laikrodį ir jo veidas perbąla kaip drobė. Liko tik trys valandos iki tol, kol žadintuvas nuskambės ir reikės keltis. Apima panika, tačiau bando save įtikinėti, kad viskas bus gerai, liko dar daug laiko, kurio pilnai užteks išsimiegoti.

Po pusvalandžio vartymosi lovoje nuo vieno šono ant kito supranta, kad tie įtikinėjimai nepadeda. Pažvelgia į tamsoje žaliai šviečiantį elektroninį laikrodį ir išvista baisų reginį: liko tik dvi su puse valandos! Išmuša prakaitas, ima svarstyti ar apskritai dar verta bandyti užmigti. Svarstymai ilgai neužtrunka, nes nuovargis daro savo ir jis nepajunta, kaip užmiega, tačiau miegas neramus. Sapnuose jis vėluoji į darbą. Sapnas labai realistiškas, todėl jo neatskiria nuo realybės. Nesupranta, ar vis žvilgčioja į laikrodį sapne, ar realybėje.

Galiausiai suskamba žadintuvas, tačiau vaikinas nesiorientuoja laike. Per nepilną sekundę galvoje susikaupia tūkstančiai klausimų: Koks čia garsas? Aš dar sapnuoju? Kokia šiandien diena? Keltis ar ne? Gal man šiandien nereikia į darbą? …