Skyrius ""
Nov 9, 2013 -    Komentarų nėra

Vinis

vinisPrabangaus senovinio namo duris prasiveria ir Algirdas vėl išgirsta plaktuko taukšėjimą rūsyje. Jis puikiai žino tą garsą, kuris pasikartoja tik kartą per kelias savaitės. Tokį triukšmą sukelia iš užsienio grįžęs tėvas. Savaitgalį pabaigs savo medžio „šedevrus“ ir vėl išvažiuos į kaimynines šalis jų pardavinėti. Namuose įsitvyros tyla ir jis vėl galės nevaržomas leisti tėvų pinigus bandydamas atrasti tinkamą modelį savo paveikslui, kuris jau daugiau kaip pusmetį net nepradėtas…

– Verslininkas – nejučiomis pašaipiai burbteli Algirdas ir kaip įprastai kėblina link virtuvės iš slėptuvės po šaldytuvu „pasiskolinti“ tėvų santaupų.

Deja, kažkodėl šiandien motina taip pat „namuose“. Beveik vidurdienis, tačiau abu tėvai tame pačiame pastate, kuris kažkada buvo vadinamas „Namais“. Jis puikiai supranta, į kokią keblią padėtį patenka, tikriausiai jau keletą mėnesių to nebuvo. Todėl apsimesdamas, kad negirdi triukšmo rūsyje bando greitai prasmukti iki šaldytuvo ir kuo greičiau skuosti iš namų. Algirdo planai griūna. Motina sulaiko sūnų tarpduryje:

Skaityti toliau »

Oct 22, 2012 -    5 komentarų

Netinkamas pasirinkimas

Lietuviškos žiemos popietė. Vėjas jau senai išgrobstė paskutinius paauksuotus lapus. Todėl plikos medžių šakos piktai siūbuoja keiksnodamos vėją. Šaltoka, debesuota, tačiau sniego dar nėra. Link centrinės autobusų stotelės iš dangaus leidžiasi pirmoji snaigė. Ji kitokia nei vėliau iškrisiančios draugės. Šią žiemą ji pirmoji, todėl šiek tiek rausva. Tačiau ne spalva ją daro ypatingą… Snaigė turi tik vieną galimybę pasirinkti tinkamą žmogų, kuriam labiausiai reikia jos pagalbos, patarimų nukreipsiančių teisingu keliu.

Juodaplaukis, gana paprastai apsirengęs vaikinas su sunkiu krepšių rankoje žiūri į ant stulpo pakabintą autobuso tvarkaraštį. Ant jo ausies kraštelio nusileidžia pirmoji snaigė. Rausviausias jos kraštas aptirpsta ir snaigė tvirtai susijungia su vaikinu. Taip tvirtai, jog išgirsta jo mintis:
– Ech, vienuoliktas autobusas dar greitai neatvažiuos, nespėsiu paruošti Agnei pietų. Ji grįš iš paskaitų ir manęs neras, o taip norėjau nustebinti savo firminiais vištienos kukuliais…

Skaityti toliau »

Oct 5, 2012 -    1 komentaras

Kavos pertraukėlė

Ryte sunkiai užsiveda automobilis. Iki darbo pradžios liko 5 minutės, o Justas dar tik pusiaukelėje. Jei vėl pavėluos, tai bus lemiamas kartas. Pasiekęs stovėjimo aikštelę, automobilį pastato atokiau. Per pagrindines biuro duris neina, nes žino, kad apsauginis vėl pažymės vėlavimą. Įsliūkina per rūkomąjį, bet tarpduryje sutinka savo kolegą, ilganosį Vladą.
– Andriukovai, nežinojau, kad pradėjai rūkyti! – Pašaipiai šūkteli ilganosis kolega.
– Pradėjau, bet bandau mesti…
– Tik prasidėjo darbas, o jau negali be cigaretės, stebini… – išsivepia Vladas ir išėjęs pats užsirūko. Justas saugiai pasiekia savo darbo kabinetą ir lengviau atsikvėpia. Pasklaido po stalą popierius, lyg jau būtų pradėjęs dirbti, įjungia kompiuterį…

Skaityti toliau »

Jul 28, 2012 -    1 komentaras

Laukimas

Andrius grįždamas namo iš tolo pamato bute šviesą ir jo veide atsiranda vos įžiūrima šypsena, kurią iššaukė viltis. Viltis, kad jis yra laukiamas bute, kuriame jau beveik du metus gyvena kartu su drauge. Tik draugė, nors Andrius galbūt kažkada norėjo daugiau, tačiau iš verdančios aistros liko tik pripratimas, tik jausmas, kai tiesiog patogu gyventi kartu, kurio jam nebe užteko.

Lėtai žengdamas į laiptinę jis dar kartą pažvelgia į kambario langą, kuriame dega šviesa ir jo laukia moteris. Kuo labiau artėja link buto durų, tuo daugiau minčių ir vilties skverbesi į jo sunkią, nuo ilgos darbo dienos pavargusią galvą. Galbūt galės pasidžiaugti Ingos šypsena, jos žibančiomis akimis, jos draugija prie vakarienės stalo. Klausysis, kaip ji pasakoja savo dienos įspūdžius ir rytojaus planus.

Skaityti toliau »

Apr 22, 2012 -    Komentarų nėra

Kai laikas sustoja

Kai laikas sustoja, tu supranti, kad minčių srautas greitesnis už visą aplinką… sms žinutė, vėl tekstas, vėl žinia, apie kurią žinau tik aš… Ir nieko tu nesupranti, jei to dar nesi matęs, e nosinė ne č, ir kodėl dabar…

Juodas, visiškai juodas tekstas, juodas ekranas, bet gražu. Juodos raidės… sms žinutė… tik trys, taip, trys minutės praėjo, o gal sekundės, ir štai aš čia. Aš, aš… Daugiau nieko negalima išgristi, tik aš, aš. Ir kaip tai galima pakęsti, o aš?

Vėl juodas ekranas, vėl laukimas ir nežinia kiek iš tikro praėjo laiko, žvilgsnis į dešinį apatinį kampą, na ten, kur rodo kompiuterio garsumą, baterijos talpą ir viską kitą. Ten jau rodo vėl tris minutes po.., o ekranas vis dar juodas.

Skaityti toliau »

Puslapiai:12»