Spa 22, 2012 -    5 Comments

Netinkamas pasirinkimas

Lietuviškos žiemos popietė. Vėjas jau senai išgrobstė paskutinius paauksuotus lapus. Todėl plikos medžių šakos piktai siūbuoja keiksnodamos vėją. Šaltoka, debesuota, tačiau sniego dar nėra. Link centrinės autobusų stotelės iš dangaus leidžiasi pirmoji snaigė. Ji kitokia nei vėliau iškrisiančios draugės. Šią žiemą ji pirmoji, todėl šiek tiek rausva. Tačiau ne spalva ją daro ypatingą… Snaigė turi tik vieną galimybę pasirinkti tinkamą žmogų, kuriam labiausiai reikia jos pagalbos, patarimų nukreipsiančių teisingu keliu.

Juodaplaukis, gana paprastai apsirengęs vaikinas su sunkiu krepšių rankoje žiūri į ant stulpo pakabintą autobuso tvarkaraštį. Ant jo ausies kraštelio nusileidžia pirmoji snaigė. Rausviausias jos kraštas aptirpsta ir snaigė tvirtai susijungia su vaikinu. Taip tvirtai, jog išgirsta jo mintis:
– Ech, vienuoliktas autobusas dar greitai neatvažiuos, nespėsiu paruošti Agnei pietų. Ji grįš iš paskaitų ir manęs neras, o taip norėjau nustebinti savo firminiais vištienos kukuliais…

Iš kitos tvarkaraščio pusės prieina mergina: ilgi, tamsūs plaukai, rudos akys, trumpi, šviesūs kailinukai, daili figūra. Jiems nepavyksta prasilenkti ir tarp jų lieka intymus atstumas, kuris kitomis aplinkybėmis galbūt išprovokuotų bučinį. Vaikinas apsvaigsta nuo merginos kerinčių kvepalų, jų akys susitinka, mergina koketiškai nusišypso. Ji nei trupučio neatsitraukia, kol visiškai apsvaigina savo artumu. Žaismingas žvilgsnis tiesiai į jo akis ir nei lašelio drovumo. Galiausiai snaigė tyliai sušnibžda „atsitrauk“ ir vaikinas akimirkos pagautas paklusta paslaptingam balsui, kuris lyg sąžinė atrodo toks artimas ir savas. Mergina neatitraukdama žvilgsnio nueina į link suoliuko.

Toks artumas tampa lyg narkotikas, todėl juodaplaukis atsisėda šalia ir bando užkalbinti merginą. Susipažįsta, prisistato esantis Simas, o ji – Diana. Mergina laisvai koketuoja su vaikinu, jai be galo patinka jaustis geidžiamai ir kartu nepasiekiamai. Tuo metu atvažiuoja Simo laukiamas autobusas, tačiau apžavėtas naujosios pašnekovės nusprendžia palaukti sekančio. Snaigė vėl prabyla: „Ką darai? Juk tavęs laukia draugė. Ar nematai, kad ši mergina tik žaidžia su tavim?“. Diana traukia lyg magnetas, o būnant šalia jos, atrodo, darosi šilčiau. Simas neklauso snaigės, jis įpratęs nesiklausyti sąžinės balso. Snaigė pradeda tirpti, o vaikinas tęsia pokalbį:
– Iš kur važiuojate?
– Su reikalais mieste buvau, o jūs? Kokio autobuso laukiate?
– Apsipirkti šio bei to savaitgaliui. Dvidešimt šešto. – pameluoja Simas.
– O kokio jūs laukiate?
– Aš laukiu savo vyro, žadėjo paimti mane iš miesto, – paslaptingai nusišypso mergina ir uždeda koją ant kojos, bandydama dar labiau užkaitinti vaikino kraują.

Simas šiek tiek pasimeta, pagaliau supranta, kad su juo tik žaidžia. „Reikėjo manęs klausyti“ – atsidūsta bąlanti snaigė.

Atvažiuoja dvidešimt šeštas autobusas. „Nelipk, na ir kas, ką ji pagalvos? Jei įlipsi, teks kitoje stotelėje išlipti, taip užtruksi dar ilgiau, draugė ims nerimauti.“ – blėstančiu balsu ištaria jau beveik balta snaigė. Simas vėl jos neklauso, sukaupęs savigarbos likučius įlipa į autobusą ir snaigė ištirpsta. Ji pasirinko netinkamą žmogų. Galbūt kitais metais…

5 komentarų

  • Tavo kūryba? 🙂 Jei taip – šaunuolis! Sveikinu su nauju startu, mielas blogas, lauksiu daugiau įrašų! 😉

    • Žinoma, mano 🙂 Dėkui.

  • intriguojančiai parašyta…

    • Dėkui, bet SEO komentarai bus redaguojami.

  • Saunus darbas.
    Parasysiu karcia kritika – gal visi jauni vyrai – patinai, bet ne visos istekejusios merginos – k…. 🙂