Aš 
No Comments Kai laikas sustoja
Kai laikas sustoja, tu supranti, kad minčių srautas greitesnis už visą aplinką… sms žinutė, vėl tekstas, vėl žinia, apie kurią žinau tik aš… Ir nieko tu nesupranti, jei to dar nesi matęs, e nosinė ne č, ir kodėl dabar…
Juodas, visiškai juodas tekstas, juodas ekranas, bet gražu. Juodos raidės… sms žinutė… tik trys, taip, trys minutės praėjo, o gal sekundės, ir štai aš čia. Aš, aš… Daugiau nieko negalima išgristi, tik aš, aš. Ir kaip tai galima pakęsti, o aš?
Vėl juodas ekranas, vėl laukimas ir nežinia kiek iš tikro praėjo laiko, žvilgsnis į dešinį apatinį kampą, na ten, kur rodo kompiuterio garsumą, baterijos talpą ir viską kitą. Ten jau rodo vėl tris minutes po.., o ekranas vis dar juodas.
Kažkas spaudžia krutinę, tiesioginio to žodžio prasme, kažkas nematomo, bet tikro, kažkas ką jauti, bet negali paliesti… kažkas. Gylus atodūsis, gurkšnelis juodos arbatos ir juodas ekranas. Kas galėjo pagalvoti, kad juodas ekranas bus žymiai įdomesnis, nei baltas lapas ir juodos raidės… Viskas juoda: klaviatūra juoda, kolonėlės juodos, arbata juoda, viskas juoda.
Pertrauka, pastraipų formatavimas, pagal gerai įsimintus standartus. Standartai, tik jie mums beliko… sms žinutė… Tarpas ilgas ir juodas. Kodėl juodas? Nes visa klaviatūra juoda ir baltos raidės. Baltas lapas ir juodos raidės, juoda klaviatūra ir baltos raidės. Kodėl taip skirtinga ir kartu panašu? Kodėl? Kodėl? Vėl laukiu sms žinutės ir negaliu pakęsti juodo ekrano lyg jis spoksotų į mane. Juk jame matausi aš, taip aš… ir vėl aš, aš, aš…
Baigėsi mintys? Ne, jos niekada nesibaigia… Tik vis intensyviau trūkčioja kairė akis… sms žinutė… Vėl nutrūksta mintis, taip, mintis… Jau drąsiai ir akivaizdžiai galiu prisipažinti, mintys trūkinėja, bet nepaliaujamai bėga.
Mano padrikos mintys laukiant tavo žinutės.